Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-ojoje sesijoje
2008-09-23  
Nuotrauka

Gerbiamasis Pirmininke,
Gerbiamoji Generalinio Sekretoriaus pavaduotoja,
Jūsų Ekscelencijos,
Ponios ir ponai,


Visų pirma norėčiau išreikšti savo nuoširdžią pagarbą mūsų ypatingai Asamblėjai, kuri vadovauja šiai organizacijai sprendžiant globalius klausimus ir iššūkius.
Kai ant šios pakylos stovėjau prieš dešimt metų, neatidėliotinai spręstinų klausimų buvo maždaug tiek pat kiek ir dabar. Tačiau nuotaika buvo kita. Ką tik buvo pasirašytas Kioto protokolas, buvo rengiamasi valstybių vadovų Tūkstantmečio susitikimui, formuluojami Tūkstantmečio plėtros tikslai. Tarptautinė bendruomenė, vedama Jungtinių Tautų ir laikydamasi jos principų, tuomet parodė valią ir ryžtą spręsti globalinius klausimus. 
Bet ar mums pavyko šią kolektyvinę valią išreikšti principingais ir ryžtingais veiksmais? 
    
Turiu pripažinti, kad daugelis tautų – mažų ir didelių – šiandien turi kur kas daugiau rūpesčių nei prieš dešimtmetį. Šiandien jaučiamės nesaugesni. Atrodo, kad trūkinėja pats tarptautinės sistemos pamatas ir dėl to netenkame tarptautinės teisės ir tarptautinių institucijų teikiamos apsaugos. 

Mano regione, Rytų Europoje ir rytinėse ES kaimynėse, tai dar akivaizdžiau nei kur kitur. Imkime, pavyzdžiui, energetikos saugumo klausimą. Naftos tiekimas Lietuvai buvo nutrauktas be jokio įspėjimo, o vesti normalų civilizuotą dialogą, kaip išspręsti šią problemą, nėra jokių galimybių. Mūsų kaimynėms – Ukrainai ir Baltarusijai – buvo nutrauktas dujų tiekimas. 

Atžvelgdami į visa tai ir į tai, kad netrukus bus uždaryta mūsų vienintelė nepriklausoma jėgainė, turime labai rimtą priežastį nerimauti dėl galimo pavojaus mūsų ekonomikos ateičiai. Sakyčiau, jog ir kitos regiono šalys jaučia nerimą dėl nepatikimo energijos tiekimo. Dėl tokios padėties kyla grėsmė viso regiono stabilumui. 

Ponios ir ponai,

Kai kyla pavojus visuotinėms vertybėms ir tarptautinei teisei, Jungtinės Tautos negali būti tik pasyvus stebėtojas. Tačiau kylančių saugumo krizių akivaizdoje dažniausiai taip ir liekame tik stebėtojais. 

Vienas pavyzdžių yra tai, kas prieš kelis mėnesius įvyko Gruzijoje. Iš esmės Jungtinės Tautos nesureagavo į agresiją prieš šią mažą šalį, kuri yra JT narė nuo 1992 metų.

Galbūt nesureagavome todėl, kad viena iš konflikto šalių yra nuolatinė Saugumo Tarybos, kurios pareiga – ginti JT Chartijos bei įvairių Junginių Tautų rezoliucijų raidę ir dvasią, narė. 

O galbūt nesureagavome todėl, kad susilpnėjo mūsų tikėjimas Jungtinėmis Tautomis. Šios organizacijos esmė – ginti žmogaus gyvybę ir žmogaus teises, tačiau dažnai, Jungtinėse Tautose balsuojant dėl žmogaus teisių, sulaukiama vis mažiau ir mažiau valstybių narių paramos. Šiandien pasaulyje – Sudane, Somalyje, Gruzijos bei Azerbaidžano teritorijose Pietų Kaukaze ir kitose šalyse – vis dar yra apie 26 milijonai dėl ginkluotų konfliktų perkeltųjų asmenų. Vien tik praėjusiais metais įvairiuose mūsų planetos kampeliuose, įskaitant Mianmarą, Sudaną ir Zimbabvę, kilo rimtų krizių. Pasauliui reikėjo JT lyderystės, tačiau organizacija nesureagavo taip, kaip turėjo tai padaryti, matyt, todėl, kad kai kurios šalys teisinasi techniniais formalumais ar nacionaliniu suverenumu, o tai paralyžiuoja JT.

Akivaizdu, kad JT nebegali likti tokia, kokia yra dabar. Šią organizaciją reikia reformuoti ir skirti jai didesnį vaidmenį srityse, nulemsiančiose mūsų ateitį XXI amžiuje, t. y. energetikos, informacijos saugumo, kovos prieš terorizmą bei fundamentalizmą ir kitose srityse. Kiek dar laikysimės šaltojo karo eros saugumo sampratų ir nematysime ne tokių akivaizdžių, bet ne mažesnių XXI amžiaus pavojų?

Kai prieš septyniolika metų po sovietų okupacijos mano šalis atgavo nepriklausomybę ir įstojo į JT, mums buvo sakoma, kad „jokie molotovai ir ribentropai niekada daugiau nedrįs spręsti kitų šalių ateities“. Kitąmet minėsime gėdingųjų slaptųjų Molotovo ir Ribentropo protokolų 70-ąsias metines, tačiau Lietuvai ir kitoms buvusios Sovietų Sąjungos šalims vis dar tenka kovoti prieš revizionizmą, kuris smelkiasi nuo Kremliaus bokštų, prieš akivaizdžiai neteisingus teigimus, kad nebuvo jokios Baltijos valstybių okupacijos ir kad Ukrainoje nebuvo jokio Holodomoro, kai dėl nuožmaus diktatoriaus valdymo milijonai žmonių mirė iš bado. 

Ar visoje tarptautinėje bendruomenėje neturėtų skambėti pavojaus varpai, kai matome tokius įžūlius mėginimus dangstyti nusikaltimus žmonijai? 

Šiandien mano šalis mini Lietuvos žydų genocido dieną. Ši tragedija visiems mums primena apie laisvės gležnumą. Kartu ji moko, kad nuoširdus padarytų nusikaltimų pripažinimas padeda tautoms susitaikyti ir kurti iš tikrųjų taikų, saugų ir stabilų pasaulį. Todėl šią atmintiną dieną mes ne tik prisimename praeitį, bet ir mokomės iš jos. 


Ponios ir ponai,

Jei norime iš tikrųjų reformuoti Jungtines Tautas, galbūt vertėtų nuodugniau patyrinėti Europos patirtį, įgytą po Antrojo pasaulinio ir po šaltojo karo?

Remdamiesi šia patirtimi aiškiai matome, kad, norėdami gero valdymo ir atsakingo vadovavimo, turime stiprinti demokratiją namie. Galbūt atsakingas vadovavimas neapsaugos mūsų nuo pasaulinių iššūkių, bet bent bus siekiama kartu su savo ir kitomis tautomis spręsti užsisenėjusias problemas.

Tikrą nedalomą saugumą galima pasiekti tik per integraciją. Nedalomas saugumas mažoms tautoms turi ypatingą prasmę ir svarbą, nes būtent jos ne kartą nukentėjo perbraižius žemėlapius.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad įvairių organizacijų, tokių kaip ESBO, ES, NATO ir Europos Taryba, tarpusavio sąveika ir bendradarbiavimas buvo ir turi likti saugumo ir stabilumo Europoje pamatu. 
Toks bendradarbiavimas turi savų sunkumų ir trūkumų. Tačiau alternatyvų bendradarbiavimui nėra ir jų nereikia. Todėl man ypač kelia nerimą nauji raginimai peržiūrėti Europos saugumo institucinę sandarą, o ne vykdyti visai tarptautinei bendruomenei prisiimtus įsipareigojimus.

Bendradarbiavimu pagrįstas saugumas turi likti pagrindiniu principu, kuriuo vadovautųsi įvairios Europos organizacijos ir kuriuo apskritai būtų grindžiami tarptautiniai santykiai. Šiuolaikinėje Europoje nėra vietos „jėgų balanso“ filosofijai, kuri kai kuriose valstybėse darosi vis populiaresnė.
   
Kadangi saugumas yra nedalomas, tarptautinei bendruomenei pačiai būtų naudinga, jei JT atliktų svarbesnį vaidmenį stiprindama prevencinę diplomatiją ir užtikrindama principo „Pareiga ginti“ veikimą. 

Be to, Jungtinės Tautos turėtų aktyviau reaguoti į kylančias naujas grėsmes – nepatikimą energijos tiekimą, fundamentalizmą ar kibernetinius išpuolius. 

Kad ir koks pasaulis būtų – vienpolis, dvipolis ar daugiapolis, žmogaus gyvybė ir žmogaus teisės yra jo šerdis. Tik tokiame pasaulyje gali būti kuriami tikrai tvarūs valstybių tarpusavio santykiai, paremti pasitikėjimu, atvirumu ir pagarba žmogaus teisėms. Tačiau ar Gruzijos ir Rusijos konflikto metu matėme pastangų kurti tokius santykius? Greičiau jau matėme naujų mėginimų padalyti pasaulį į įtakos ar „privilegijuotų interesų“ zonas. XXI amžiaus tarptautinei bendruomenei tokie mėginimai turėtų būti nepriimtini. Pasidalijimas ir atskirtis nepadeda spręsti konfliktų. Todėl konfliktus Pietų Osetijoje, Abchazijoje ir kitur turėtų spręsti tarptautinė bendruomenė ir tarptautinės institucijos, o ne kuri nors viena konflikto šalis, kuri vargu ar gali likti nešališka.

Mes ir toliau turime vykdyti vertybėmis pagrįstą politiką. Tik per savo pasiryžimą keistis ir vykdyti reformas Lietuva pasiekė tai, ką turime šiandien: įtvirtintą demokratiją, stiprią reformuotą ekonomiką ir aktyvų dalyvavimą tarptautinėse taikos palaikymo misijose nuo Balkanų iki Afganistano. 

Ir aš tikiu, kad mes, Jungtinių Tautų tautos, turime naujomis jėgomis siekti visuotinių vertybių ir principų įgyvendinimo, kad eitume kartu, ta pačia kryptimi ir tvirtesniais žingsniais. 

Tikiu, kad privalome gerai išmokti šias pamokas, kad dar po dešimties metų galėtume pasidžiaugti ne tik įgyvendinę Tūkstantmečio plėtros tikslus, bet ir įvykdę pažadą ilgam užtikrinti taiką ir sudaryti sąlygas pažangai, klestėjimui ir žmogaus orumui. 

Jungtinės Tautos – visų pirma ne tam tikras balsų skaičius, o visuotiniai principai, todėl jie mums turėtų išlikti kelrodžiu. 

Ir aš vis dar tikiu, kad tai yra pagrindinė šios organizacijos misija, ir man ji yra labai svarbi.
 
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti