Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių vedėjų konferencijoje 2008--2009 mokslo metus pasitinkant
2008-08-26  
Gerbiamasis švietimo ir mokslo ministre,
Seimo nariai,
Gerbiamieji apskričių ir savivaldybių vadovai ir atstovai!

Stovime prie naujųjų mokslo metų slenksčio. Prieš akis daug aktualijų ir tolesnės šalies švietimo pertvarkos bei raidos perspektyvų. Tad, žvelgiant į ateitį švietimo srityje, turime ir privalome nužymėti švietimo gaires ir aiškiai suvokti švietimo bei mokslo reikšmę. Tam būtina atidžiai pažvelgti ir į pastaruosius du dešimtmečius, per kuriuos sparčiai keitėsi visuomenė, mūsų žmonių savimonė ir visas pasaulis.

 Valstybės atkūrimas atvėrė neribotų laisvės galimybių. Iki tol daugelio mąstymą ir įpročius saistę cenzūros pančiai išnyko, o galiojusios taisyklės ir apribojimai tapo atgyvena naujojoje laisvės tikrovėje. Taigi, privalėjome naujai suprasti savąją tapatybę, keisti mąstymą ir santykį su valstybe bei jos istorija. Teko mokytis įvardyti Lietuvai svarbius tikslus ir atrasti demokratinių būdų, kaip jų siekti drauge su kitais mūsų bendrapiliečiais.

1988- aisiais metais, jau pamažu visuomenei laisvėjant, prasidėjo švietimo reforma. Tuomet suvokėme, kad naujas Lietuvos istorijos etapas bus nesėkmingas, jei nepavyks sukurti modernios švietimo sistemos. Prieš du dešimtmečius laisva Lietuva tapo svarbiausia idėja, kurią siekėme paversti tikrove, dėl jos aukojome visas savo jėgas ir asmeninius talentus. Už šias pastangas ir atliktą svarbų darbą noriu padėkoti pirmiesiems švietimo pertvarkos entuziastams.

Gerbiamieji,

Prieš kelerius metus Lietuva įžengė į naują valstybės gyvenimo laikotarpį ir, vis glaudžiau įsiliedama į Europos ir viso pasaulio tautų bendruomenę, patyrė naujų iššūkių. Ar esame pasirengę juos priimti? Ar sugebėsime išsaugoti Lietuvos savitumą? Ar vis didėjantis informacijos ,,cunamis“ nesugriaus mūsų švietimo ir nepaliks mūsų visuomenės gūdžioje pasaulio bendruomenės užmarštyje?

 Jau prieš dešimt metų inicijavau Švietimo gairių rengimą. Tuomet pavyko suburti grupę žmonių -- profesionalų ir entuziastų, -- kurie ir parengė šį dokumentą, tapusį pagrindu Valstybės švietimo strategijai 2003—2012-aisiais metais.

 Manau, kad tai buvo labai svarbus žingsnis geresnės mūsų švietimo sistemos sukūrimo link. Gairėse švietimas įvardijamas vieninteliu keliu, kuriuo žengiant iš esmės būtų galima keisti visuomenės ir valstybės būklę. Todėl jų rengėjai išsamiai išstudijavo ne vien visuomenės socialinę būklę ar užimtumą, bet ir piliečių santykį su valstybės institucijomis, visuomeninį aktyvumą. Ir švietimo tikslai buvo formuluojami remiantis šia išsamia analize.

Šiandien, kaip ir prieš dešimt metų, labai svarbu švietimo tikslus atskirti nuo priemonių jiems pasiekti. Žinoma, yra būtina sukurti kuo geresnes moksleivių mokymosi ir mokytojų darbo sąlygas. Tačiau negalime pamiršti, kad tai yra tik priemonės, padedančios siekti švietimo tikslų, kurie yra neatsiejami nuo visuomenės tikslų.

Švietimas turi ne vien suteikti žinių, bet ir ugdyti atsakingas asmenybes, gebančias prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už valstybės, kurioje gyvena, ateitį. Nes tik atkakliai siekianti žinių ir įgytas žinias gebanti pritaikyti visuomenė galės nesibaimindama žengti į ateitį. Manau, kad šiandien šie uždaviniai yra dar aktualesni nei anksčiau.

Todėl, minėdami Švietimo reformos pradžios dvidešimtmetį, turėtume aiškiai atsakyti į klausimą: Ar Valstybės švietimo strategija pasiekė tokių rezultatų, kokių iš jos buvo tikimasi?

Gerbiamieji,

Kasmet didžiuojamės gabiais Lietuvos moksleiviais, laimėjusiais prizines vietas tarptautinėse olimpiadose ar tarptautiniuose muzikos konkursuose. Taip pat didžiuojamės profesionaliais, atsakingais ir pasiaukojamai dirbančiais pedagogais, kurių dėka moksleiviai skina laurus tarptautinėse arenose.

Deja, vis labiau ryškėja ir paties švietimo problemos. Visuomenė pasigenda mokyklos, kaip pilietiškumo ugdytojos, vaidmens. Ne kartą kėliau klausimą, ar istorijos mokymo būdas ir istorijos vadovėliai iš tiesų yra tas tinkamas kelias, kuriuo eidamas moksleivis gali labiau pamilti savo šalį? Ar tai padeda atrasti jo sielai artimas istorines asmenybes, kurios jį įkvėptų gyventi ir dirbti savo šaliai?

Tenka apgailestauti, kad mokyklose vykstanti moksleivių sportinė ir visuomeninė veikla vis dar neįgyja pagreičio ir daugumos jaunuolių neįtraukia į savo veiklos sferą. Moksleivių organizacijos nėra tokios gausingos ir aktyvios, kad visiems galėtų sukurti sąlygas mokytis pilietinio ir demokratinio veikimo įgūdžių, kad įkvėptų noro atstovauti savo bendraamžiams. Todėl būtent mokykla, į kurią visuomenė deda daug vilčių, privalo imtis didesnės atsakomybės ir ugdyti naująsias politikų bei visuomenininkų kartas.

Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad švietimo procesai nepriartino visuomenės prie tų tikslų, kurie buvo keliami prieš penkerius metus baigtose rengti Švietimo gairėse. Atsakymo į klausimą, kodėl jų pasiekti nepavyko, turėtume ieškoti kartu.

Manyčiau, kad, pirma, nebuvo aiškiai ir pamatuotai įvardyti naują švietimo kokybę atskleidžiantys rezultatai, kurių siekėme. Esu tikras, kad pradiniai Švietimo gairėse numatyti principai ir reformos kryptys yra aktualios ir šiandien. Tačiau reformos vykdytojams pritrūko drąsos suformuluoti ambicingus uždavinius ir neužteko atkaklumo jų siekti.

Antra, buvo užmiršta, kad švietimo sistema yra nedaloma ir jos atskiros dalys turi glaudžiai sietis tarpusavyje. Taip ir nebuvo parengta ilgalaikė aukštojo mokslo strategija, o mokslo ir studijų pertvarka įstrigo svarstymuose ir skirtingų grupių interesų derinimuose. Deja, iki šiol profesinis mokymas netapo patrauklesnis jaunimui.

Trečia, svarstant švietimo problemas dažnai į antrą planą nustumiami pradiniai švietimo uždaviniai. Dar ir šiandien daugiau dėmesio skiriama problemoms pačioje švietimo bendruomenėje, tačiau visiškai pamirštami valstybės ir visuomenės tikslai, prie kurių švietimas jaunimą privalo artinti. Todėl šiandien visuomenė nepasitiki jau ne tik švietimo reforma, bet ir pačia švietimo sistema.

Gerbiamieji,

Noriu priminti, kad šiuolaikinės valstybės švietimo sistema turi sukurti galimybę žmogui mokytis visą gyvenimą. Visų įgyvendinamų reformų ir pokyčių centre turi būti žmogus, jo noras tobulėti ir gebėjimai, o ne institucijų ar struktūrų gerovė. Todėl visas pastangas tobulinti mūsų švietimo būklę privalu nukreipti būtent  šia linkme.

Žinau apie ketinimus šiandien, Strategijos įgyvendinimo pusiaukelėje, keisti Švietimo strategijos nuostatas. Noriu paklausti: Ar esamos nuostatos iš tiesų kliudo numatyti priemones, kurios leistų švietimui tapti pagrindiniu visuomenės varikliu? Ar vien šios priežastys lemia, kad nepadaryti  mokslo ir studijų reformos pertvarkos darbai?

Esu įsitikinęs, kad geri rezultatai yra kur kas svarbesni už geras ar geresnes formuluotes. Todėl norėčiau, kad sutelktomis jėgomis ir kartu visi siektume bendrų tikslų ir užverstume dabartinio švietimo reformos etapo puslapį džiaugdamiesi pasiektais rezultatais.

Sėkmės ir Gero darbo!

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
Nuotrauka
Nuotrauka
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti