Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2008 metų birželio 14 dieną okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje
2008-06-14  

Gerbiamieji laisvės gynėjai ir šių iškilmių dalyviai,

Minime tautos tragedijos metines. Atrodo, kad prisimindama tragišką savo piliečių lemtį, visa Lietuva šiandien tampa tylesnė, susikaupia, prisimena ir apmąsto patirtas skriaudas. Daugiau nei prieš šešias dešimtis metų okupantai, užėmę mūsų valstybę, pradėjo vykdyti savo planą –išvalyti Lietuvą nuo lietuvių. O tai šimtams tūkstančių mūsų piliečių reiškė mirtį, tremtį, palaužtą sveikatą, sulaužytus likimus. Okupanto kariuomenė ciniškai ir gėdingai sulaužė nuo Antikos laikų žinomą kario garbės kodeksą – nepakelti ginklo be reikalo ir nenuleisti be garbės. Sovietų ginklas prieš Lietuvą buvo pakeltas be reikalo, o nuleistas lydimas gėdos bei netikrų ir laikinų pergalių.   
  
Tačiau šiandiena yra paženklinta ne tik gedulo, bet ir vilties ženklu. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, tačiau didžiosios nelaimės, didžiosios žudynės ir tremtys buvo pažymėtos ir krikščioniškosios ar tiesiog bendražmogiškosios vilties. Ta viltis stiprino tūkstančius laisvės gynėjų, išėjusių į miškus. Ji dvasiškai maitino ir palaikė mūsų brolius ir seseris tremtyje bei išeivijoje, ji rodė kelią politiniams kaliniams, disidentams ir tūkstančiams bevardžių laisvės saugotojų, kantriai siekusių tiesos valandos. Okupantų akivaizdoje viltis telkė, vienijo ir stiprino lietuvių tautą.   

Kaip Sąjūdžiui, kurio dvidešimtąsias metines ką tik paminėjome, reikėjo aiškios idėjos: laisvės idėjos, kuri skatintų pakilti, taip ir, prasidėjus 1941 metų birželio 14-osios įvykiams reikėjo tvirtos ideologijos ir tvirto dvasinio ryšio su sava tauta, kad išliktume. Viltis mums teikė ir viena, ir kita. 

Šiandien mums – europietiškai bendruomenei, žengiančiai per antrojo tūkstantmečio slenkstį, labiausiai reikia tikrų ir tvirtų idealų, kad nesusinaikintume. Neužmirškime tikrųjų vertybių, nenuvertinkime kiekvieno iš mūsų asmeninio ryšio su istorija ir šių dienų realybe. Antraip dar ilgai gaišime laiką antraeiliams dalykams, galvodami, kad tai iš tikrųjų svarbu. 

Anuomet mus drastiškai naikino išorės priešas, tačiau dvasios stiprybė, tikėjimas ir sąmoningumas buvo galingesni už brutalią jėgą, žudančią ir tremiančią didžiausius Lietuvos šviesuolius. Tad šiandien nesileiskime naikinami iš vidaus, kai dėl pragmatizmo ir laikinos naudos dažnai paminami idealai ir vertybės. Ar tai nemenkina ir nežeidžia Laisvės aukų atminimo? Atsakykime į šį klausimą kiekvienas sau.  

Šie metai – ypatingi, kadangi pilnametystės sulaukia karta, gimusi po Nepriklausomybės paskelbimo. Tai reiškia, jog jaunimui tenka dalis atsakomybės už save, savo valstybę, jos ateitį. Ar ne per retai susimąstome, kokias vertybes, kokį moralinį ir dvasinį palikimą perduodame kartai, į kurią dedame didžiausias viltis ir lūkesčius? Kokius idealus, subrandintus istorijos, jaunuomenė laiko savais?

Sausų istorinių faktų apie 1941 metų birželį  pradėtą masinį tautos naikinimą jaunajai kartai nepakanka. Turime atrasti formų, kurios jaunimą skatintų ne tik protu, bet ir širdimi prisiliesti prie anuomet vykusios tragedijos, padėtų suvokti ir įsisąmoninti jos svarbą, mastą bei padarinius mūsų tautai ir valstybei.

Viltį stiprina tai, kad mūsų jaunimas neabejingas savo tėvų ir senelių išgyvenimams. Jaunuoliai jau kelerius metus entuziastingai dalyvauja misijoje Sibiro platybėse, neleisdami piktžolėmis ir samanomis apaugti lietuvių kalinimo, tremties, kankinimų ir amžinojo poilsio vietoms. Neabejoju: kol pakaks jaunystės noro, entuziazmo ir pasiryžimo gyvai liestis prie istorijai reikšmingų vietų, tol bus gyva ir istorinė atmintis, ir pilietinė sąmonė.

Minėdami gedulą išlikime tvirti, ryžtingi keldami savo tautą. To iš mūsų rekalauja visi laisvės gynėjai, visos laisvės aukos. Nacių koncentracijos stovykloje kalintas, o vėliau sovietų galutinai sunaikintas rašytojas Balys Sruoga apie savo likimą rašė: kokia didelė garbė kentėti už savo tautą! Būkime verti tos aukos.

Amžinas dėmesys ir dėkingumas telydi vardus Lietuvos sūnų ir dukterų, žuvusių už Tėvynės laisvę.   

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti