Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba 2008 metų birželio 5 dieną Vilniuje, tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos“ griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“, skirtoje 20-ųjų Lietuvos Sąjūdžio metinių minėjimui
2008-06-05  

Gerbiamas Seimo pirmininke,

Prezidente,

Lietuvos Sąjūdžio kūrėjai ir dalyviai,

Lietuvos žmonės,

Lietuvos Respublika mini itin svarbaus istorinio įvykio sukaktį – dvidešimtąsias Sąjūdžio įkūrimo metines. Tai, kas tą įsimintiną vasarą prasidėjo kaip šviesuolių iniciatyva apsaugoti paveldą ir kultūrą, virto lemtingu atspirties tašku, per valią, išmintį ir viltį atvedusiu į Laisvę ir Nepriklausomybę.

Sąjūdis buvo dalis sovietizuoto Rytų Europos išsilaisvinimo judėjimo, kurio pakilimai Vengrijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje ir Lenkijoje   buvo negailestingai slopinami.

1988 metais Sąjūdžio kvietimas keistis patiems ir keisti Lietuvos realybę Tautos buvo sutiktas kaip seniai lauktas ženklas pakilti iš dvasinio, politinio ir ekonominio sąstingio. Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse išsiveržusi išsilaisvinimo energija sovietinėje erdvėje virto galinga banga, nugriovusia nelaisvės simbolį -- Berlyno sieną.

Būdami vieningi atlikome darbą, kuris mūsų istorijoje prilygsta, o gal net pranoksta svarbias pergales mūšių laukuose.
 
Tikriausiai čia glūdi vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl tada buvome tokie vieningi. Todėl, kad visi buvome pavargę – nuo savo baimės ir nuolatinio melo viešajame gyvenime, nuo netikrumo dėl savo, savo vaikų ir savo krašto ateities.

Kalbu apie dvidešimties metų senumo realybę, o mintyse, atrodo, jaučiu labai artimą paralelę su šiandienine Lietuva. Nemažai mūsų žmonių jaučiasi nusivylę, nereikalingi, praradę moralinį ryšį su savo valstybe, neretai – ir ekonomiškai sužlugdyti. Tokioje situacijoje atsidūrę piliečiai šiandien klausia: koks mūsų, laisvės vaikų, santykis su dainuojančios revoliucijos įvykiais, su aukomis, kurias sudėjo tėvų ir senelių karta? Ar jauniems žmonėms ką nors reiškia vienybė ir emocinis susitelkimas, jaudinantis Baltijos kelyje stovėjusių žmonių solidarumo ir patriotizmo jausmas? Kur prieš dvidešimt metų Sąjūdžio žadėta dora, pažanga, gerovė? Ar dar įmanomas žmonių moralinis atgimimas, solidarumas ar bent susikalbėjimas, kuris mus visus telkė Sąjūdžio metais?          

Skaudūs klausimai, tačiau juos ignoruodami sulauksime dar skaudesnių padarinių. Todėl turime ieškoti atsakymų, turime negailėti pastangų, kad Lietuva artėtų prie Sąjūdžio metais iškelto valstybės vaizdinio. Iš dvidešimties metų senumo istorijos turime semtis Tautą ir valstybę stiprinančių galių. Iš Sąjūdžio, kaip istorinio ir moralinio fenomeno, kuris ir šiandien neleidžia nurimti mūsų atminčiai, pateikdamas skirtingų interpretacijų ir hipotezių. Ne visada kitų pasakojimai sutampa su mūsų asmenine patirtimi, tačiau dėl vieno sutariame, manau, visi. Sąjūdis buvo turbūt vienintelis įmanomas sovietmečio netektis ir skausmą išgyvenusios, bet nepalūžusios visuomenės vedlys iš blogio imperijos į laisvę.     

Tas ėjimas Lietuvai buvo ne tik istorinio teisingumo atkūrimo, bet kartu ir moralinio apsivalymo aktas. Ar ne dėl to Sąjūdis šiandien simbolizuoja tai, ko mums labiausiai stinga. Pasitikėjimo kitu žmogumi ir optimistinio įkarščio, kad viską, ko nuoširdžiai siekiame Tėvynės labui, įstengsime padaryti. Ilgimasi solidarumo, pagarbos kitam žmogui ir rūpesčio bendru Tėvynės likimu. Mūsų akyse nyksta ne tik demokratinės politinio elgesio normos, bet ir paprasčiausios mandagumo taisyklės.

Jei Sąjūdį laikytume visuomenės veidrodžiu, kuris prieš dvidešimt metų atspindėjo vienybę ir pagarbą, šiandien jame pamatytume daug baimės, pagiežos ir įtarumo aptemdytų veidų. Tokių veidų minia nepajėgs sutelktomis jėgomis statyti  geresnio ir kokybiškesnio gyvenimo tiltų.

Vienas svarbiausių Sąjūdžio šūkių buvo raginimas nebijoti. Tokią pat baimę nugalėjo ir Vasario 16-osios Lietuva, vos per du dešimtmečius iš carinės Rusijos provincijos tapusi civilizuota Europos valstybe. Tada mūsų visuomenę slėgė tikrai daug problemų, ne visi buvo patenkinti santvarka ar politika, būta ir nuovargio bei nusivylimo. Tačiau žmonėse visada budėjo dvasinė jėga, priverčianti atsinaujinti ir toliau dirbti Tėvynės kūrimo darbą.

Jaunos valstybės gyvenime būna keli visuomenės savijautos etapai. Ir pirmasis iš jų, išsiliejęs Sąjūdžio mitinguose bei Baltijos kelyje, – tai dvasinis pakilimas, optimizmas ir šviesiausi atgimimo lūkesčiai. Aukščiausias iš jų – tautinio ir žmogiškojo solidarumo jausmas, vienybė ir pasitikėjimas siekiant visiems bendrų tikslų.

Kai lūkesčiai žlunga, o viltys lieka neįgyvendintos, išgyvenamas kitas suvokimo etapas, pasireiškiantis visuotiniu nusivylimu, krizės nuojautomis, sunkumų ir nuovargio akcentais. Tai labai gerai žinomos būsenos, išgyventos ir dabar išgyvenamos Lietuvoje. Tačiau po šios patirties visuomenė turi subręsti suvokimui, kad visi plaukiame vienu laivu, kuris vadinasi Lietuva. Esame vieni nuo kitų priklausomi ir kiekvieno iš mūsų pastangos reikalingos ir vertingos. Sąjūdžio dėka išsivadavę politiškai, privalome išsivaduoti morališkai, kad, užuot svaidęsi kaltinimais ir kėlę vienadienius skandalus, dirbtume matydami ilgalaikę valstybės perspektyvą.

Kantrus, sąžiningas ir nuoseklus darbas vardan tos Lietuvos niekada nesutapo ir nesutaps su mesijų pažadais, atėjus į valdžią  sukurti visuotinę laimę, išvaduoti iš neteisybės. Neužmirškime, kad Lietuvą pusę amžiaus jau valdė ,,išvaduotojai”, garsiai apsiskelbę visuotinės gerovės kūrėjais, o realiai pražudę ir fiziškai bei dvasiškai suluošinę šimtus tūkstančių žmonių, sustabdę natūralią mūsų valstybės istorinę raidą ir pažangą, nuskurdinę kiekvieną iš mūsų ir morališkai, ir materialiai.         

Tačiau Sąjūdis Lietuvą paragino atgimti, išsiveržti iš tokio ,,išvadavimo”, iš nepalyginti gilesnio nuopuolio nei išgyvename dabar. Todėl didžiuokimės Sąjūdžiu kaip garbingu savo istorijos faktu ir mokykimės iš jo. Mokykimės vienybės ir toje vienybėje telpančios nuomonių įvairovės bei tolerancijos. Mokykimės visuotinio solidarumo jausmo, lydėjusio Tautą, rankomis susikibusią ,,Baltijos kelyje” ar Vingio parke giedančią ,,Lietuva brangi”. Mokykimės susieti savo gyvenimą, savo buvimą su Lietuvos istorija, su visos Tautos, visos valstybės gyvenimu.

Gal to net nereikia mokytis, gal tik reikia prisiminti dvidešimties metų senumo istoriją - bendrais lūkesčiais gyvenančius žmones, gebėjimą rasti kompromisą netgi tarp politinių konkurentų. Sąjūdis buvo puiki politinės kultūros mokykla, ir šios mokyklos teigtų vertybių šiandieninei Lietuvai labai labai reikia. Mums būtinai reikia idėjų, vienijančių skirtingus požiūrius ir nuomones, tačiau kartu tarnaujančių dabarčiai ir ateičiai. Šiandien metas išsilaisvinti iš savo pačių įtarumo ir nepasitikėjimo.

Sąjūdžio 20-metis yra lemtingas dar dėl vienos aplinkybės. Vasario 16-osios Lietuvai, kėlusiai vėliau Sąjūdžiui artimus idealus, buvo skirta gyvuoti beveik tiek pat metų. Todėl prasminga palyginti dabarties jautrumą su tomis nuotaikomis, kuriomis gyveno trisdešimtųjų pabaigos Lietuva. Vasario 16-osios valstybę sukūrusi visuomenė ir kai kurie jos lyderiai irgi  jautė, kad nyksta buvę liberaliosios demokratijos lūkesčiai, todėl buvo nepatenkinti valdžios politika. Žemaitė, Vaižgantas, jau nekalbant apie kairiuosius ir net krikščioniškosios demokratijos jaunuomenę, neslėpė nusivylimo. Jie jautė, kad visuomenės laisvė ir energija buvo paaukota ant valstybės institucijų statybos aukuro.

Galbūt mes, Tauta, išgyvename panašų jausmą – suvokimą, kad būtinybė kurti valstybės statinį pareikalavo labai didelių visuomenės išteklių. Tačiau būtent valstybės kūrybos misijai ir buvo pašaukti Sąjūdžio kartos žmonės.

Dabar, rytoj ir visada turime tęsti šį niekada nesibaigiantį darbą. Iš savo laimėjimų, vilčių ir idealų, talentų ir gebėjimų toliau kantriai statykime savo Lietuvos valstybę.

Didžiuojamės Jumis, Sąjūdžio žmonės, ir su dėkingumu lenkiamės Jums, anuomet gebėjusiems prasmingai perskaityti bręstančių permainų ženklus ir pradėti Tautos kėlimo darbą.    

Ačiū Jums

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti