Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Prezidento V. Adamkaus paskaita Vytauto Didžiojo universitete „Lietuva dvidešimt pirmajame amžiuje“
2008-05-06  
Nuotrauka

Jūsų Magnificencija Rektoriau,
Gerbiamieji profesoriai ir dėstytojai, mieli studentai,
Universiteto bendruomenės nariai,  

Seniai galvojau apie galimybę pakalbėti su Jumis apie Lietuvą dvidešimt pirmame amžiuje. Lietuva -- kaip realizuojama tautos valia, kaip mūsų gebėjimas įsipareigoti bendram darbui, bendros gerovės kūrybai. Ne kartą klausiu savęs: kokią kuriame dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvą, ant kokių pamatų ją statome? Kas mus šiame kelyje labiausiai palaiko ir stiprina, o kas kelia daugiausiai klausimų, rūpesčių ir problemų?

Esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, ir jau vien šios narystės teikiamos garantijos leidžia susitelkti darbui, kūrybai, lavinimuisi. Tai reiškia - iš esmės skatina ir palaiko mūsų valstybės pažangą. Visa kita priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų noro ir gebėjimo dirbti, tobulėti, matyti ateities perspektyvas ir susitarti dėl konkrečių darbų. O didžiausia dalimi – nuo švietimo ir aukštojo mokslo. Todėl šiandien mūsų tarpe šioje akademinėje bendruomenėje būtent noriu kalbėti apie tai kaip apie lemiamą dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos kūrimo veiksnį.

Matant šiandieninę situaciją kyla klausimas: ar ateities Lietuva, jos konkurencingumas globaliame pasaulyje įmanomas be mokslo ir universitetų? Ar galime dar kaip nors kitaip būti konkurencingi, neturėdami gamtos išteklių, iškasenų, didelių politinių ir ekonominių galių?

,,Konkurencingumas” šiuo atveju nereiškia vien varžybų dėl įtakos. Esame maža šalis, todėl negalime tikėtis, kad pasaulyje ar net Europos Sąjungoje įgytume išskirtinės ekonominės galios. Būti konkurencingiems šiuo atveju reiškia nelikti pasaulinių procesų nuošalėje. Tai reiškia, turime sukurti tokią šalį, kuri būtų patraukli geriausiems ir ambicingiausiems Lietuvos piliečiams, su kuria visi čia gimusieji sietų savo ateitį. Nekonkurencinga Lietuva reiškia kraštą, į kurį kitose šalyse save realizuojantys lietuvių kilmės mokslininkai, kultūros veikėjai ir atradėjai sugrįžta aplankyti giminių per didžiąsias šventes. Turbūt niekas iš mūsų nenorime tokios Lietuvos. Apmaudu, tačiau, kalbėdami apie mūsų galimybes konkuruoti pasaulyje, esame priversti stebėti konkurencingiausių protų nutekėjimą iš Lietuvos rinkos ir gauti žinias apie tai, kaip sėkmingai jų gabumai panaudojami užsienyje. 

Akademinė sfera iš esmės – vienintelis laidas į geresnę Lietuvos ateitį. Būtent čia turi daug plačiau skleistis tyrimų laisvė. Būtent čia jauni žmonės turi nuolat girdėti laisvas diskusijas, dalyvauti jose, keistis idėjomis, mokytis suprasti Lietuvos bei pasaulio situaciją ir ją kritiškai vertinti. Universitetai yra ta vieta, kur turi rastis tvirtas skirtingų kartų ryšys, kur vyresnieji kolegos jaunajai kartai perduotų ne vien žinias, bet ir vertybes. Pagaliau universitetai yra ta vieta, kur, remiantis pasaulyje kylančiomis idėjomis, išmokstama giliau žvelgti į gamtos pasaulį ir siekti naujų atradimų. O kartu – analizuoti Lietuvos politinę, kultūrinę ir socialinę tikrovę, padėti visuomenei ir žmogui suvokti, kur jis gyvena, ko siekia, kaip turėtų gyventi.

Neseniai miręs mokslininkas ir dvidešimtojo amžiaus Lietuvos kultūros džentelmenas Bronys Savukynas yra pasakęs, kad labiausiai Lietuvoje trūksta kultūros refleksijos, noro ir pastangų apmąstyti naujausius reiškinius. Tikra tiesa – kritikos ir kivirčų šiandien yra daugiau nei bet kuriais kitais metais, o gilesnio suvokimo, kas vyksta mūsų politiniame ir visuomeniniame gyvenime, -- labai mažai. Būtent dėl šios stokos, mano nuomone, ir kyla visuomenės pasimetimas bei nepasitikėjimas valstybe. Šią stoką siečiau su laisvės stoka, kuri mus vis dar lydi kaip praėjusių laikų šešėlis. Universitetai gali ir turi būti kelrodžiai, rodantys, kokie yra nepriklausomybės, laisvės privalumai, ką tai duoda žmogui ir visuomenei. Tačiau, ar ne per didelė prabanga Lietuvai leisti, kad mokslo ir studijų sistema veiktų vidutiniškai ar, net drįstu pasakyti, prastai?

Atsakymas į šį klausimą labai aiškus. Delsimas pertvarkyti mūsų aukštąjį mokslą reiškia prarastą laiką, prarastas galimybes, prarastą Lietuvos gerovės ir pažangos dalį. Ir ne tik ateityje. Jau šiandien akivaizdu, kad nepertvarkytas aukštasis mokslas prisideda prie emigracijos skatinimo.

Yra aiškūs projektai, kokia kryptimi turi vykti mūsų mokslo ir studijų sistemos pertvarka. Šiandien labai daug kalbama apie įvairius aukštojo mokslo administravimo pertvarkymus. Nesiginčysiu, kad tai būtina. Dabartiniai mokslo ir studijų valdymo metodai smarkiai atsilikę nuo pažangiausių šalių nueito kelio. Tačiau visa tai tėra antriniai dalykai, palyginus su tuo, ką laikau svarbiausia: kad būtų panaikinti trukdžiai akademinei bendruomenei pačiai spręsti dalykus, susijusius su mokslo kokybe, mokslo idėjų ekspertize ir vertinimu. Mokslininkams, laikantis Lietuvos Konstitucijos, turi būti suteikta visiška laisvė plėtoti mokslo tyrimus, pasirinkti mokslo kryptis. Tam neturi būti jokių - nei atvirų, nei paslėptų kliūčių.

Prieš dvi savaites apdovanojau geriausias metų disertacijas, kurias atrinko Lietuvos jaunieji mokslininkai. Šią iniciatyvą laikau išskirtine stiprinant mokslininkų bendruomenę. Jaunieji mokslininkai rodo pavyzdį likusiam mokslo pasauliui, kaip galima išrinkti kokybiškiausius darbus. Tai neapskaičiuojama matematikos formulėmis. Jaunieji mokslininkai ilgai diskutuodami renka geriausius darbus, patys išryškindami vertinimo kriterijus. Lietuvos mokslo jaunimas rodo kelią mokslo politikai: imasi iniciatyvos ir ją įgyvendina. Būtent toks konkursas, paremtas mokslininkų bendruomenės sprendimu, liudija realią mokslo autonomiją ir savarankiškumą. To niekada negalės suteikti jokie biurokratiniai reglamentai ir kontrolė. Būtent tokios praktikos pirmiausia turi tapti neatskiriama mokslo kasdienybės dalimi.

Deja, biurokratinė inercija ir provinciali švietimo bei mokslo politika linkusi ne priimti esmines naujoves, o atmesti viską, kas mažina jos kontrolę. Praeis keleri metai ir viešajame gyvenime šios problemomis dar labiau susidursite. Jūs - šiandieniniai studentai, šalies jaunimas. Nebijokite tam priešintis, nebūkite abejingi. Nuo to, kokie Jūs būsite universitete, kokias iniciatyvas kelsite, kaip ryžtingai sieksite jas įgyvendinti, priklausys ne vien Jūsų tolesnio gyvenimo siekiai. Nuo to priklausys ir Lietuvos ateitis. Esate karta, kuri tiesiogiai nesusidūrė su totalitarine sistema. Augote nejausdami baimės, sovietinės sistemos absurdo ir prievartos, mąstymo inercijos, nepasiduodate išankstinei kapituliacijai.

Todėl Jūs esate Lietuvos viltis. Mūsų visų ateitis remiasi Jūsų drąsa, valia veikti, ryžtu imtis permainų ir atsinaujinimo. Tačiau turiu pastebėti, kad ir Jus palietė mano minėti praeities šešėliai. Iš Jūsų, jaunuomenės, pasigendu didesnio aktyvumo, pasigendu revoliucinių idėjų gerąja – atsinaujinimo ir kūrybiškumo – prasme.

Būkime sąjungininkai šiame siekyje atsisakyti saugių, bet beverčių dalykų. Nebijokime kritiškai ir savikritiškai žvelgti į savo dabartį, į veikiančias struktūras. Esu kritikuojamas už išsakomus vertinimus ir neva per didelį Lietuvos dabartinės tikrovės kritišką vertinimą. Tačiau kartoju ir kartosiu, kol būsiu išgirstas: nematau kito kelio Lietuvos pažangai, išskyrus atvirumą iššūkiams ir naujovėms.

Jūs esate jėga, kuri gali pareikalauti, kad šiandien, galvojant apie ekonominę pažangą, universitetai nebūtų paversti vien fabrikais, rengiančiais siauros profesijos specialistus. Nuo pat savo kadencijos pradžios kėliau humanitarinių ir socialinių mokslų vertinimo problemą. Buvę ir iš dalies iki šiol veikiantys jų finansavimo kriterijai veda šiuos mokslus į žlugimą arba skatina nekokybišką veiklą. Tai akivaizdžiai griauna šių mokslų autonomiją. Du kartus kreipiausi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinti valstybės teisės nuostatas šių mokslų atžvilgiu. Tiesa, požiūris į humanitarinius ir socialinius mokslus po truputį keičiasi, liautasi į juos žiūrėti kaip į išlaikytinius. Tačiau praktinių žingsnių, keičiančių jų padėtį, iki šiol nėra.

Kartoju: humanitariniai ir socialiniai mokslai, ugdantys žmogų, skatinantys suvokti pasaulį iš įvairių perspektyvų, gebėti žvelgti į ateitį, ne mažiau svarbūs, o kai kuriais atvejais – net svarbesni nei taikomieji gamtos mokslai, tiesiogiai kuriantys ekonominę pažangą. Manau, kad bet kokia ekonominė pažanga yra bevertė, jei nesikeičia visuomenė, jei žmonės netampa brandesni ir atsakingesni. Jei visuomenė ir žmonės neperima geriausių demokratijos vertybių, bet kokia materialinė pažanga lieka tik trumpalaikis pagerėjimas, neturintis tvirto pagrindo.

Universitetai, ypač tokie kaip šis, turi tapti demokratinio gyvenimo laboratorija ir moralinės bei pilietinės lyderystės kalve. Jie turi ugdyti kritinį mąstymą ir asmenybes, kurios tiesą vertina labiau nei sėkmingą ir nuo rūpesčių išvaduojančią karjerą. Antraip kyla klausimas: ką ugdo aukštosios mokyklos - sistemos tarnus ir europinę biurokratiją ar laisvus žmones, įsipareigojančius savo šaliai ir savo visuomenei?

Todėl, brangus jaunime, nuoširdžiai kviečiu Jus – būkite ne tik savo profesinės srities specialistai. Matote atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti, atsakomybės stoką, politinės ir tiesiog žmogiškosios išminties nuvertinimą. Matote pilietinio gyvenimo silpnumą ir netikrumą bei ore tvyrančią permainų būtinybę. Dalyvaudami universiteto bendruomenėje, galite ir turite tapti būtinų permainų pradžia.

Neabejoju, kad būtent universiteto bendruomenėje yra modernios Lietuvos, modernios visuomenės šaknys. Visuomenės, kuri bręsta ir auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Kuri pati imasi spręsti svarbiausias problemas: rūpinasi parama skurstantiems, stabdo karą keliuose, puoselėja kultūrą ir tautinį paveldą, organizuoja švietimą ir lavinimąsi, imasi bendruomeninių verslo iniciatyvų.

Tokią Lietuva matau ateityje – solidarią, pilietiškai aktyvią, atvirą. Deja, neretai pritrūksta suvokimo, kad šalies stiprybė grindžiama būtent pagarba solidarumu, pasitikėjimu ir žmonių teisių bei laisvių gerbimu. O didžiausios grėsmės kaip tik ir kyla iš mūsų ribotų požiūrių, riboto suvokimo, tolerancijos stokos. Lietuvos istorija primena: atsiverdama Europai ir pasauliui, priimdama to pasaulio įvairovę, mūsų valstybė darydavo didžiausią pažangą. Tautų ir kultūrų dialogas, politinė drąsa priimti civilizacijos naujoves visada buvo neatskiriama Lietuvos tapatybės dalis, atnešanti naudos ir sulaukianti pačių garbingiausių įvertinimų.

Šiandien kyla klausimas, ar mūsų dabartinė piliečių karta pasinaudos savo gebėjimu pažinti Rytų ir Vakarų Europą. Tai, kad tam tikra prasme esame paribio valstybė, mokėkime paversti sau naudingu faktu. Džiugu, kad tai jau vyksta – kad gebame tarpininkauti sprendžiant konfliktus, kad mumis Vakarų Europos valstybės pasitiki kaip tarpininkais, o Ukraina ar Gruzija – kaip vedliais į NATO. Būtent šis kelias – naudingiausias mūsų valstybei.

Deja, pastarųjų metų ar net dienų įvykiai rodo, kad Lietuvoje nereti atvejai, kai pasiduodama vulgariai ksenofobijai ar rasizmui. Tokie išpuoliai ir vangi visuomenės reakcija rodo, kad nesaugome ir nevertiname savo garbingų tradicijų. Labai nuoširdžiai prašau Jūsų: netylėkite matydami, kaip žeminamas žmogus ir žmogiškumas, neleiskite mūsų Lietuvai prarasti garbingos ir kultūringos, atviros ir modernios šalies vardo.

Ilgus šimtmečius mūsų valstybę kūrė ir statė skirtingų tautų atstovai, Lietuvą suvokę kaip savo tėvynę. Didžiuosiuose ir mažesniuose miestuose, būdami skirtingi, drauge gyveno lietuviai, rusai, gudai, žydai, lenkai, vokiečiai, totoriai, ir kitų tautų atstovai. Mūsų pavardės, kurių kuo įvairiausią kilmę atskleidžia filologai, yra tarsi šios praeities metraštis. Lietuva, turtinga tradicijų ir kultūrų, buvo ir, tikiu, yra pavyzdys kitoms šalims. Deja, kaip parodė dvidešimtasis amžius, tokia tradicija neišlieka savaime ir gali būti sunaikinta. Dvidešimtajame amžiuje ne vieną dešimtmetį buvome pratinami į kitas tautas žvelgti ne kaip į draugus, o kaip į priešus. Šiandien laisvė mums ne tik suteikia galimybę, bet ir įpareigoja tęsti tolerancijos ir pagarbos įvairių tautų žmonėms tradiciją.

Būtent į Jūsų kartą žiūriu kaip į avangardą žengiant šiuo keliu. Praeitą savaitę buvau susitikęs su jaunimo organizacijų atstovais. Kalbėjau apie gėdingus neapykantos kitataučiams atvejus. Juo labiau gėdinga, kai tokia neapykanta pateikiama kaip patriotizmas ar tėvynės gynimas. Visi sutiko su išvada, kad tėvynės meilė neturi nieko bendra su neapykanta.

Nėra abejonių, kad atsakingos valstybės institucijos turi dirbti savo darbą, užtikrinantį mūsų piliečių ir svečių saugumą. Tačiau daug didesnį poveikį visuomenės brandai daro griežtai tariamas jaunimo ,,NE” tautiniams, rasiniams, religiniams išpuoliams. Raginau jaunimo organizacijas kuo aktyviau įsitraukti į akcijas, teigiančias pozityvią tėvynės meilę. Būtina ne vien bausti nusikaltusius, bet ir bendrauti su neapykantos vedamais jaunuoliais, kalbėtis apie tikrąsias vertybes, patraukti juos į savo pusę, kad mūsų tėvynei jie nebūtų prarasti žmonės, o tik pseudoidėjų suklaidintas ir apgautas jaunimas.

Tai noriu dar kartą išsakyti ir Jums. Kokia bus ateities Lietuva – draugiška ar agresyvi kitaip atrodantiems bei kitaip galvojantiems. Atsakymas priklauso nuo Jūsų. Jūsų noras kurti pažangą, Jūsų drąsa priimti šiandienos bei ateities pasaulį ir jo iššūkius, Jūsų valia nelikti abejingais brutalumo akivaizdoje yra Lietuvos ateities pagrindas. Todėl kartoju - nebūkite vien savo srities specialistai, eikite į visuomeninę veiklą, eikite į viešumą, į politiką. Be atsakingos jaunosios kartos įsitraukimo į viešąjį gyvenimą neįmanoma jokia pažanga, joks esminis atsinaujinimas. Tikriausiai tik juo eidami galime realizuoti seną Stasio Šalkauskio svajonę apie išsilavinusią ir visam pasauliui atvirą, bet sykiu save nuolat kuriančią Lietuvą. Būkime sąjungininkai šiame tėvynės kūrimo darbe.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti