Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos minėjime Nacionaliniame operos ir baleto teatre
2008-02-16  

Brangūs Lietuvos žmonės,
Iškilmingo minėjimo viešnios ir svečiai,

Šiandien švenčiame iškilų savo valstybės Jubiliejų. Nuoširdžiai dėkoju šia proga atvykusiems istorinio likimo sesių – Latvijos ir Estijos - prezidentams Valdžiui Zatlerui ir Toomui Hendrikui Ilvesui,   mūsų artimos kaimynės ir strateginės partnerės Lenkijos prezidentui Lechui Kachinskiui. Sveikinu juos, švenčiančius čia, kartu su mumis. Turėdami draugų, tikrai jaučiamės kaip niekada stiprūs.

Prieš devyniasdešimt metų Lietuva peržengė vieną svarbiausių savo istorijos slenksčių. Išdraskytos istorinės valstybės palikuonys 1918 metų Vasario 16-ąją susirinkę į Lietuvos tarybą paskelbė pasauliui, kad po ilgametės priespaudos ir okupacijos išlikusi lietuvių tauta imasi atsakomybės įgyvendinti prigimtinę teisę – sukurti savo Valstybę. Ir šiandien Vasario 16-osios Aktas yra unikalus istorinis reiškinys, uždegęs žmonių širdis kurti Lietuvą.  Ji gimė -  iš gimtosios kalbos, istorijos, atminties ir išsaugotos kultūros.  

Tų laikų Europa, draskoma karų, įvairių grėsmių ir nepasitikėjimo, nebuvo itin palankiai nusiteikusi mažų tautų, o juo labiau – naujų valstybių, atžvilgiu. Kita vertus, buvo daugybė abejonių, ar Aktas pačioje Lietuvoje nereikš tik keliolikos inteligentų politinės valios, ar šimtą dvidešimt metų carinės Rusijos priespaudą ir nutautinimą kentę lietuviai pajėgs būti valstybe.

Šias abejones paneigė pati tauta, patikėjusi signatarų istorine vizija. Kilusi iš kaimų, bet sparčiai suformavusi savo miestiečių sluoksnį ir pradėjusi kurti modernų gyvenimą, ji pritarė Vasario 16-osios Aktui, apgynė savo krauju ir pavertė tikrove.

Pasauliui buvo pareikšta valia ir kartu įrodyta, kad tauta visada saugojo savo istorinę atmintį bei valstybingumo tradicijas. O svarbiausia – kad vargingose kaimo trobose, prie žibalinių lempų skaitant knygnešių atneštas knygas, buvo saugoma, brandinama ir iš kartos į kartą perduodama laisvės dvasia. Vasario 16-osios Akto signatarai tai žinojo. Žinojo, kad yra tvirtas dvasinis ryšys tarp laisvės žodžio ir tautoje budinčio ir bundančio laisvės jausmo.

Kalbu apie Vasario 16-ąją ir jaučiu tiesioginį tų įvykių ryšį su tautinio atgimimo sąjūdžiu, kuris kilo prieš dvidešimt metų ir atvedė į Kovo 11-ąją. Abiem atvejais nepriklausomos valstybės atkūrimas tapo įmanomas dėl tautoje išsaugotų laisvės idealų.

Apie abu istorinius įvykius kalbėdami turime atmesti mitą, kad Lietuvą išvadavo kažkokia išorinė jėga ar palankios istorinės aplinkybės. Visus lemiamus žingsnius Lietuva ir lietuviai žengė patys. Nebijodami, nesidairydami atgal, neabejodami savo teisumu ir savo dirbamų darbų reikalingumu, nebijodami savo idealizmo, tapusio realybe.  

Tie iškilūs įvykiai, kurių jubiliejų šiandien minime, mums primena dar vieną istorinę pamoką. Tada, kaip ir visomis istoriškai lemtingomis akimirkomis, tauta ir valstybė veikė išvien - pasitikėdami ir palaikydami vieni kitus. Todėl laisvos Lietuvos simbolius, pačią nepriklausomybę pakildavo ginti  tūkstančiai žmonių.

Tai dvidešimtojo amžiaus pradžioje įrodė Lietuvos savanoriai. Po antrojo pasaulinio karo partizanai savo tragišku likimu paliudijo, kad stalininė Sovietų Sąjunga neatėmė iš Lietuvos garbės ir idealizmo. Amžiui baigiantis  tūkstantinės laisvės gynėjų minios atsiliepė į Sąjūdžio kvietimą kovoti už laisvę. 

Šiandieninė šventė – tai graži proga prisiminti Sąjūdžio šūkį “Už jūsų ir mūsų laisvę”. Jis į dvidešimtojo amžiaus pabaigos Lietuvą atėjo iš devynioliktojo amžiaus sukilimų istorijos, kai kvietė į kovą lietuvius, lenkus, gudus, ukrainiečius – visus carinės Rusijos imperijos pakraščius. Kovojantys lietuviai nebuvo vieni, nes kovojo ne vien už save ir vien tik savo laisvę.

Kai šis šūkis suskambo Sąjūdžio mitinguose, jo prasmingi žodžiai taip pat buvo skirti visoms laisvę branginančioms tautoms, o kartu – ir visiems Lietuvos žmonėms. Tautinis atgimimas reiškė kovą ne tik už Lietuvos valstybės laisvę, bet ir už kiekvieno žmogaus prigimtinę teisę savo šalyje gyventi oriai ir teisingai. 

Lietuva per savo nelengvos istorijos pamokas išmoko atkakliai ir gana sėkmingai priešintis nutautinimui, rusinimui, tapatybės ir kultūrinės savasties atėmimui.

Sunkiau buvo atsispirti sovietizacijai.  Ji ilgam iškreipė mūsų visuomenės santykius ir daugelio vertybių sampratas. Tačiau Lietuvos politikai visada galėdavo pasisemti kuriamosios jėgos iš Lietuvos kultūros tradicijų.

Minėdami Vasario 16-osios devynių dešimtmečių jubiliejų, kartu mąstome apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Po mėnesio minėsime aštuonioliktąsias Lietuvos valstybingumo atkūrimo metines. Rudenį Seimo rinkimuose pirmą kartą balsuos piliečiai, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Ateinant naujoms kartoms į viešąjį gyvenimą, visi tampame laisvesni nuo praeities inercijos, drąsiau keičiamės ir priimame iššūkius. Taip -  laisvė reikalauja atsakomybės ir dažnai veda ne pačiais lengviausiais keliais. Tačiau Lietuva visada turėjo drąsos ir išminties per nusivylimus ir sunkumus atrasti stipriąsias savo dvasines galias, tautines ir pilietines teises.  

Dabartinė Lietuva toli pranoksta ano meto Lietuvą demokratinės politikos ir integracijos į Vakarų pasaulį požiūriu. Tačiau iš ikikarinės Lietuvos ir dabar galime mokytis idealizmo, tikėjimo savo valstybe ir jo ateitimi, o svarbiausia – pilietinio pasišventimo.

Jubiliejus skatina susimąstyti, kokios šios politikų kartos vertybės? Ar neužmiršome, kad ne valdžios kabinetuose, o būtent tautoje, žmonių mintyse ir širdyse yra saugoma tautiškumą ir valstybingumą lemianti galia? Nuvertindama ir ignoruodama jų problemas, valdžia griauna žmonių  pasitikėjimą valstybe.

Todėl nuolatos raginu mūsų politikus neprarasti drąsos ir imtis nepopuliarių, bet valstybės, jos žmonių ateičiai labai reikalingų sprendimų ir pertvarkų. Prieš 90 metų Nepriklausomybės Akto signatarai nežadėjo aukso kalnų, o ėmėsi darbo, tuo parodydami kūrybingos, drąsios Lietuvos pavyzdį.   

Šiandien esame kelyje, kuriame jaučiamės  saugesni nuo išorės pavojų labiau nei bet kada per visą savo istoriją. Tikruosius iššūkius meta globalizacija ir mūsų akyse sparčiai besikeičiantis pasaulis. Dvidešimtojo amžiaus Lietuva save atrado, kūrė ir tvirtino kitokioje tarptautinėje aplinkoje, nuo kurios dramų ir intrigų priklausėme tiesiogiai.

Kiekvieni atkurtos nepriklausomybės metai stiprina Lietuvą. Šią savaitę su partneriais Lenkijoje pasirašėme istorinę sutartį kuri dar labiau sutvirtins mūsų šalies nepriklausomybę. Tikiu, kad ji bus svarbi ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir Estijai, Latvijai, visai Europai.

Šiandien privalome aktyviau dalyvauti bendroje Europos Sąjungos politikoje ir kartu ieškoti atsakymų į didžiuosius mūsų laiko klausimus. Tačiau ir moderni Lietuva negali sutikti su kompromisais, nepaisančiais tautos ir valstybės interesų. Mūsų istorinė atmintis įspėja būti budriais.   

Lietuva turi rengtis gyventi ateities pasaulyje, kuriame reikės įsitvirtinti vaizduote, kūrybingumu ir idėjomis. Lietuvos vizija turi būti siejama ne su buvimu Rytų ar Vakarų kovos lauke, o su tokiu valstybės kūrimu, kuris leistų mokytis iš kitų šalių, tobulinti save.

Būkime verti mūsų garbingos istorijos ir savo siekius išvalykime nuo pykčio, neapykantos, vienadienių interesų. Būkime verti savo valstybės, būkime  naujos Lietuvos kūrėjai. Nuoširdžiai to linkėdamas, sveikinu visus su devyniasdešimtuoju Lietuvos valstybės atkūrimo Jubiliejumi.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti