Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba Torūnės m. Koperniko universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijoje
2007-10-01  

2007 m. spalio mėn. 1 d. M. Koperniko universitetas, Torūnė, Lenkija Jūsų

Ekscelencija Lenkijos Prezidente Kačynski,
Jūsų Magnificencija universiteto Rektoriau,
Gerbiamieji profesoriai ir dėstytojai,
Mieloji studentija!

Sveikinu Jus pradėjus naujuosius mokslo metus. Ypač nuoširdžiai norėčiau pasveikinti studentiją, kuri į šią iškilmių salę įžengė jausdama didžiulį atsakomybės jausmą. Kai baigsite studijas universitete, Jūsų rankose bus ne tik rektoriaus pasirašytas dokumentas, bet ir Jūsų šalies ateitis. Linkiu, kad šis atsakomybės jausmas Jūsų neslėgtų, o įkvėptų dideliems siekiams ir darbams savo Tėvynės labui ir visiems mums bendrų globalių iššūkių sprendimui.

Nuoširdžiai dėkoju Universiteto vadovybei už kvietimą aplankyti Mikalojaus Koperniko universitetą ir už garbingą Garbės daktaro vardą, kurį man šis Universitetas šiandien suteikia. Esu labai sujaudintas, kad stoviu čia, kur lankėsi tokios iškilios asmenybės, kaip Popiežius Jonas Paulius II ar lietuvių poetas Tomas Venclova. Priimu šį įvertinimą kaip paskatinimą ir įpareigojimą tęsti darbus bei stiprinti ir toliau plėtoti strateginę Lietuvos ir Lenkijos partnerystę.

Torūnės miestas ir Mikalojaus Koperniko universitetas yra gerai žinomi ir tikrai simboliniai vardai mūsų šalių istorijoje. Po Žalgirio mūšio, 1411 metais, sudaryta Torūnės taika privertė Teutonų ordiną nutraukti karus su Lenkija ir Lietuva. Jau tada istorija mus mokė, kad didieji abiejų tautų laimėjimai kyla tik iš tarpusavio supratimo, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo. Deja, ne visuomet sugebėjome būti kartu, pasipriešinti ir įveikti mūsų šalių egzistencijai iškilusius pavojus.

XX amžiaus pirmoje pusėje labai trūko mūsų tautų vienybės kovojant su totalitarinėmis komunizmo ir nacizmo ideologijomis, kurių nusikaltimai mūsų šalims buvo vienodai žiaurūs. 1945-aisias vieną okupacinį režimą pakeitė kitas. Tais metais sovietinių okupantų iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto išvaryti lenkų mokslininkai drauge su Jono Kazimiero Universiteto Lvove lenkų mokslininkais atvyko į Torūnę ir čia įkūrė Mikalojaus Koperniko universitetą. Iš Vilniaus atvyko ir pirmasis šio Universiteto rektorius profesorius Liudvikas Kolankovskis. Vilniaus universiteto profesoriai, atsidūrę Lenkijos mokyklose, puoselėjo dėmesį ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai bei palaikė kiek galėdami glaudesnį dialogą su Lietuvos mokslu. Deja, mūsų šalių mokslininkų bendradarbiavimui išsiskleisti trukdė sovietinis režimas.

Prie mokslininkų bendradarbiavimo skatinimo teko prisidėti ir man, tuo metu dirbusiam Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūroje. Nuo 1972-ųjų dažnai atvykdavau į Lietuvą ir į Lenkiją, stengdamasis padėti spręsti aplinkosaugines problemas, kurioms sovietinė valdžia tuo metu skirdavo mažai dėmesio. Skatinau statyti vandenvalos įrenginius, inicijavau aplinkosaugos stebėseną, padėjau įsigyti programinės įrangos, prietaisų, mokslinės literatūros. Jau tada puikiai suvokiau, kad mūsų tautas sieja ne tik bendra istorija, bet ir bendra ateities vizija.

Tai suvokė ir įvairių pažiūrų bei įvairių kartų jau nepriklausomos Lietuvos ir nepriklausomos Lenkijos politikai, kurie, nugalėję istorinius kompleksus, drąsiai žvelgė į ateitį ir kūrė europietiškas mūsų valstybes. Per pastaruosius  penkiolika metų sukūrėme atvirą, dinamišką ir savitarpio supratimu bei draugyste grįstą Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę. Ši partnerystė paskutiniais metais išsiskleidė itin intensyviais prezidentų, vyriausybių vadovų, kitų institucijų ir eilinių žmonių ryšiais, tvirtu bendradarbiavimu tarptautinėje arenoje, glaudžiais ekonominiais ir verslo santykiais bei vis intensyvėjančiu kultūros ir mokslo bendradarbiavimu. Mūsų tautų strateginė partnerystė ir bendradarbiavimo atmosfera veikia visą Vidurio ir Rytų Europą, prisideda prie Europos Sąjungos ir  transatlantinio ryšio stiprinimo.

Man ypač džiugu, kad Prezidento Lecho Kačynskio iniciatyva mūsų šalių partnerystė energetikos ir transporto sektoriuose pastaraisiais metais virto realiais darbais. Didžiausia Vidurio Europos kompanija PKN Orlen kartu yra ir didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje. Mes jau žengėme pirmuosius konkrečius žingsnius naftotiekio Odesa--Brody--Plockas, elektros tilto, bendros atominės elektrinės, geležinkelio Rail Baltica ir transporto koridoriaus Via Baltica įgyvendinimo link.

Šie projektai atvers puikių perspektyvų verslo plėtojimui, daug prisidės prie viso regiono ekonominio augimo ir saugumo bei paskatins dar glaudesnius mūsų žmonių ryšius. Žinau, kad infrastruktūros projektų įgyvendinimas yra ypač aktualus studentams ir akademinei bendruomenei. Galime tik spėlioti, kiek kartų išaugtų studentų ir dėstytojų mainai, dalyvavimas įvairiose mokslinėse konferencijose ir paskaitose, jei kelionė iš Varšuvos į Vilnių užtruktų ne 8, o 3 valandas.

Mūsų valstybės, kurių piliečiai turi puikų išsilavinimą ir pasižymi dideliu kūrybiškumu, privalo glaudžiau bendradarbiauti mokslo pažangos ir inovacijų srityse, keistis patirtimi apie technologinius atradimus ir socialines naujoves. Tokiu būdu efektyviau kursime pridėtinę vertę mūsų visuomenėms, greičiau pasivysime senąsias Europos Sąjungos nares ir  geriau atsakysime į regioninius ar pasaulinius iššūkius.

Akademinis bendradarbiavimas turi padėti skleisti akademinę dvasią, laisvės ir demokratijos idealus, ypač kaimyninėse Rytų Europos valstybėse. Toks pavyzdys gali būti mūsų parama Baltarusijos akademiniam jaunimui. Iš Minsko išvarytas Europos humanitarinis universitetas atsikūrė Vilniuje, o įvairios Lenkijos aukštosios mokyklos šios aukštosios mokyklos studentus pakvietė tęsti studijas pas juos. Patys neseniai patyrę priespaudą, šiandieną privalome padėti mūsų kaimynams jos nusikratyti. Negalime leisti, kad Baltarusijos žmonės būtų izoliuoti nuo demokratinio pasaulio. Turime palaikyti tuos Baltarusijos piliečius, kurių širdyse rusena tikėjimas laisva ir demokratine Baltarusija.


Mielieji studentai, gerbiamieji svečiai,

Ši diena mane įpareigoja pasidalyti su Jumis mintimis apie mokslo bei universiteto vietą modernioje visuomenėje. Žinios, gebėjimai, naujos idėjos – visa tai yra gyvybiškai būtina moderniai visuomenei ir žmonijos tobulėjimui. Pasaulio banko teigimu, daugiau nei ketvirtadalį pasaulio turtingumo sudaro neapčiuopiami ir nematerialūs elementai. O vienas labiausiai neįkainojamų turtingumo elementų yra intelektinė galia ir institucijos, kurios ta galia naudojasi. Noriu pabrėžti, kad 30 turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos valstybių vidutiniškai turi tik 2 procentus natūraliu būdu gaunamo turto, o štai vargingiausiose valstybėse šis turtas sudaro ne mažiau kaip 26 procentus. Vadinasi, valstybės gerovė priklauso ne nuo gamtos išteklių, o nuo sugebėjimo tuos išteklius efektyviai panaudoti, bei sugebėjimo efektyviai panaudoti valstybės intelektinį potencialią.

Turime pripažinti, kad pastaraisiais metais Lietuvai ir  kitos šalys regione padarė ne viską, kad paremtų mokslą ir tyrimus, kad sustabdytų „protų nutekėjimą“ į užsienio valstybes. Todėl vienas iš šių dienų politinių lyderių uždavinių -- dar labiau atsigręžti į mokslą ir švietimą. Tai yra tiesiausias ir, manau, vienintelis kelias kurti stiprias nacionalines ekonomikas bei prisidėti prie to, kad Europos Sąjunga taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu auganti ekonomika pasaulyje. Šiame kontekste labai svarbu, kad, įsisavindami ES paramą, mokėtume gerai subalansuoti kelių ar infrastruktūros plėtrą su didesne parama mokslui, nes pati efektyviausia investicija yra investicija į mokslą.

Lietuva ir Lenkija drauge turi prisiimti atsakomybę už ES ateitį. Mes turime savitą patirtį bei tradicijas, esame linkę imtis rizikos, kad pasiektume rezultatų. Šia prasme esame atviresni naujovėms. Todėl turėtume išmėginti įvairiausias priemones, kad sukurtume šiuolaikiškus mokslo ir technologijų centrus, mokslo ir verslo bendradarbiavimo modelius, kad ne vien sau, bet ir pasauliui įrodytume europinio mokslo ir atradimų tradicijų gyvybingumą XXI amžiuje. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti didesnį verslo vaidmenį švietimo ir tyrimų srityse. To iš verslininkų tikisi tiek valstybė, tiek ir universitetai.

Tuo metu, kai džiaugiamės mokslo laimėjimais ir technologijų revoliucijomis, negalime pamiršti, jog vertybiniai ir kultūriniai laimėjimai yra ne mažiau svarbūs. Universitetas turi ugdyti ne tik gerus specialistus ir mokslininkus, bet ir plataus akiračio, socialinių ir humanitarinių mokslų žinovus. Šiandien vis dar žavimės Antikos, Viduramžių, Švietimo epochų, Naujųjų laikų filosofinėmis kryptimis, idėjomis apie mūsų visuomenės egzistavimo ir progreso principus. Tad šių dienų universiteto uždavinys -- toliau aktyviai plėtoti ir remti humanitarinius mokslus, kurie praturtina globalinio ir tarpusavyje ekonomiškai priklausomo pasaulio jaunąją kartą. Visi universitetai turi tapti dvasinio ir kūrybinio polėkio formuotojais, turi stiprinti jaunosios kartos vertybinę skalę, leisti atsiskleisti jos kūrybinei galiai.

Esu įsitikinęs, kad svarbiau nei žinios yra atviro, aukštų moralės standartų, laisve alsuojančio, nenuilstamo kovotojo už tiesą bei atsakingo savo šalies ir viso pasaulio piliečio ugdymas. Žinios gali tapti pavojingu ginklu šių humanizmo ir demokratinių savybių neturinčiųjų rankose. Tai liudija baisios XX a. tragedijos. Apie tai šiandien visiems vis primena teroristiniai išpuoliai, diktatoriškų režimų bandymai bet kokia kaina susikurti masinį naikinimo ginklą ar net kai kurių valstybių sprendimas naudoti prievartą prieš savo šalies piliečius. Šiame kontekste noriu pabrėžti universitetų atsakomybę puoselėjant ir ugdant drąsias bei atsakingas asmenybes, nuolat ieškančias tiesos ir kovojančias dėl jos.


Gerbiamieji,

XX a. pabaigoje viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į mūsų regioną. Tuo metu, kai daugelis pasaulio valstybių žaidė pagal real politik ir jėgos pusiausvyros taisykles, Baltijos ir Vyšegrado šalys tikėjo dora ir vertybėmis grįsta politika. Prievartos ir nepriteklių akivaizdoje neatsisakėme tiesos, nes žinojome, kad jos niekas – netgi ginklu -- negali iš mūsų atimti. Tai suteikė mums drąsos pasiekti pergalę, atnešusią epochinių pokyčių ir pakeitusią pasaulį. Tokia pergalė, kaip rodo ir iškilaus Jūsų tautos sūnaus Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo ar Nelsono Mandelos Pietų Afrikos Respublikos pavyzdžiai, reikalauja ne tik tikėjimo tiesa, bet ir drąsos tą tiesą apginti. Šiandien pasigendame šių savybių visoje Europoje, nekalbant apie kitus pasaulio žemynus.

Švietimo įstaigos yra tos institucijos, kurios geriausiai pritaikytos ugdyti drąsias, tiesą mylinčias ir sugebančias laisvai mąstyti asmenybes. Universiteto paskirtis – būti intelektiniu ir pilietiniu visuomenės židiniu. Čia ginčijamasi apie svarbiausias šiandienos problemas, išmokstama diskutuoti ir analizuoti visuomenės gyvenimo reiškinius, čia mokomasi drąsos ginti savo įsitikinimus, čia gimsta naujos idėjos ir  įtvirtinamos vertybės.

Universitetų ir mokyklų vaidmuo Lietuvoje ir Lenkijoje yra ypač svarbus, nes jaunose demokratijose dar tik ugdoma ir įtvirtinama kiekvieno piliečio atsakomybė už save ir savo šalį. Demokratijoje kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo jo pažiūrų, yra atsakingas už politinius procesus valstybėje. Kokią valdžią ir politinius lyderius turime, priklauso nuo to, kaip piliečiai atlieka savo atsakomybės demokratinėje visuomenėje pareigą. Universiteto paskirtis -- ugdyti piliečius, kurie, naudodamiesi šia pareiga, skatintų ir stiprintų ne populistinius, aiškių moralės principų neturinčius, bet drąsius, vertybėmis ir tiesa pagrįstus sprendimus.

Tik tokia stipri ir atsakinga pilietinė visuomenė yra pajėgi kurti stiprią valstybę ir efektyviai kovoti su šio amžiaus globaliniais iššūkiais – ekonomikos sąstingiu, skurdu, pasauliniu atšilimu, smurtą skleidžiančiomis ideologijomis, prievarta ir diskriminacija, ginklavimusi ir žmogaus teisių pažeidimais.

Linkiu, kad būtumėte verti šio naujojo amžiaus ir padarytumėte pasaulį geresnį . Manasis pasaulis buvo dvidešimto, o jūsiškis – dvidešimt pirmo amžiaus. Kaip daugelis kitų mano kartos ir patirties politikų, aš padariau viską, kas įmanoma, kad nutiesčiau kelią į dvidešimt pirmą amžių. Eikite juo drąsiai ir pasinaudokite plačiai prieš jus atsiveriančiomis puikiomis galimybėmis. Nebijokite mąstyti, nebijokite reikšti savo minčių, nebijokite ginti tiesos ir svarbiausia – nebijokite paversti savo minčių darbais. Drąsiai įgyvendinkite savo dideles svajones ir palikite pasaulį geresnį nei  radote. Tai bus didžiausia Jūsų dovana ateities kartoms.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti