Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta pradedant apskritojo stalo diskusiją "Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių istorija, reikšmė, perspektyvos"
2007-09-11  

Jūsų Ekscelencija Šventojo Sosto Santykių su valstybėmis sekretoriau,
Jūsų Eminencija kardinole,
Ekscelencijos vyskupai,
Religinių bendrijų Lietuvoje vadovai,
Seimo ir Vyriausybės atstovai,
Gerbiamieji apskritojo stalo diskusijos dalyviai!

Nuoširdžiai sveikinu visus tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje vadovus, valstybės institucijų ir kultūros bei religijų atstovus. Ypač džiaugiuosi, kad šiandieninėje konferencijoje, kurioje bus kalbama apie valstybės ir religinių bendruomenių santykius, dalyvauja Šventojo Sosto Santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Dominykas Mambertis. Tikiuosi, kad ilgametės Jūsų tarnybos diplomatinėse misijose įvairiuose kraštuose sukaupta patirtis ir Jūsų konferencijos dalyviams išsakytos mintys bus labai naudingos brėžiant religijų ir valstybės santykių Lietuvoje ateities gaires.

Ne vieną šimtmetį menančią valstybės ir bažnyčių bendradarbiavimo Lietuvoje tradiciją ir teisinius aspektus puikiai apibendrina modernios Lietuvos Konstitucijos 43 straipsnyje apibrėžta „tradicinių Lietuvoje bažnyčių ir religinių organizacijų“ sąvoka.

Šiandien tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis Lietuvoje vadiname tas bažnyčias ir religines bendrijas, kurių istorija siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir kurios saugo ilgus amžius puoselėtas tarpusavio sugyvenimo tradicijas.

Nors kartais religinių bendrijų tarpusavio santykius temdė tam tikri šešėliai, tačiau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tolerancijos tradicija buvo labai stipri. Tuomet daug kur neįsivaizduojamas toks taikus skirtingų religinių tradicijų egzistavimas vienoje valstybėje yra nusipelnęs daugelio istorikų dėmesio.

Turime pripažinti, kad tai visų pirma lėmė Lietuvos valstybės sandaros modelis ir valstybės sugebėjimas skirtingoms religinėms bendruomenėms suteikti teisinę erdvę, tinkamą jų gyvavimui ir tęstinumui.

Šiais metais minime Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto pirmosios sutarties aštuoniasdešimtmetį. Sutarties pasirašymo metinės suteikia dar vieną progą naujai pažvelgti į bendrą mūsų istoriją, kalbėtis apie tradicinių religinių bendruomenių santykius su Lietuvos valstybe, jų dabartį ir ateitį. Žvelgdami į istoriją, privalome tiesti kelius į ateitį ir užtikrinti, kad valstybės ir religijų santykiai būtų šiuolaikiški ir atitiktų mūsų laikų aktualijas. Nes Lietuvos bažnyčios ir bendruomenės nėra vien tik mūsų istorijos paminklas, bet ir gyvi mūsų visuomenės nariai.

Kalbėdami apie Lietuvos valstybės ir tradicinių religinių bendruomenių santykius, negalime pamiršti, kad jie buvo kuriami po ypač skausmingų sovietinių dešimtmečių, ribojusių religijos laisvę, o religinį gyvenimą išstūmusių iš viešumos.

Džiaugiuosi, kad, atkuriant Lietuvos valstybingumą, daug padaryta stengiantis atitaisyti sovietmečio žalą religinėms bendruomenėms: grąžinamas jų turėtas turtas, sudaromos vis palankesnės sąlygos religiniam švietimui. Šiandien valstybė remia ir socialinę religinių bendruomenių veiklą, padeda joms saugoti savo paveldą, o religijos laisvė Lietuvoje neabejotinai įtvirtinta.

Tačiau neturėtume galvoti, kad esame atlikę viską ir galime džiaugtis moderniu valstybės ir religijų santykių modeliu. Sparčiai kintančiame pasaulyje privalome atsižvelgti į vykstančius pokyčius ir ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų. Šiandien visose moderniose ir demokratiškose pasaulio valstybėse atsinaujino diskusijos apie religijų ir valstybių santykius. Tiesa, aštriausi disputai verda ten, kur itin griežtai atskirtos valstybinė ir bažnytinė sferos. Lietuva tikrai nepatenka tarp tokių šalių, tačiau ar galime laukti, kol didėjanti imigracija ir iki šiol mūsų valstybei svetimos religinės bei kultūrinės tradicijos sukels tokias diskusijas, kai prireiks skubiai ,,gesinti kylančius gaisrus”? Šiandien tinkamiausias metas siekti, kad tokie ,,gaisrai” dėl nesupratimo ar dėl nepasirengimo neįsipliekstų. Turime aiškiai suprasti, kad visuomenės gyvenimas nėra statiškas, kad nuolat atsiranda naujų, iki šiol nepatirtų iššūkių ir problemų, kurias būtina spręsti tik gerai tam pasirengus.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad valstybės ir religinių bendruomenių santykiai turi būti grįsti dvišaliu supratimu ir dialogu. Esu tikras, kad šiuose rūmuose rengiami reguliarūs susitikimai su religinių bendruomenių atstovais daug prisideda prie dvišalių santykių plėtros ir stiprinimo.

Noriu atkreipti dėmesį į iki šiol neišspręstą problemą, dėl kurios esu gavęs ne vieną kreipimąsi: tai tradicinių religinių bendruomenių sutarčių su Lietuvos valstybe pasirašymo klausimas. Tokią galimybę teoriškai numato Lietuvos įstatymai, tačiau dėl biurokratinių trukdžių kol kas galime džiaugtis tik pagal tarptautinius santykius reglamentuojančius teisės aktus parengta bendradarbiavimo sutartimi su Katalikų Bažnyčia.

Tenka apgailestauti, kad sutarčių su kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis, kurios nėra tarptautinės teisės subjektas, iki šiol neturime.

Patekome į savotišką akligatvį: pagal šį modelį valstybė negali pasirašyti sutarčių su kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis Lietuvoje, tačiau kažkodėl alternatyvių kelių nėra ieškoma. Taip užkertamas kelias glaudesniam valstybės ir tradicinių religinių bendruomenių bendradarbiavimui.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad padėtis turi keistis: privalome rasti būdų, kaip tradicinėms religinėms bendruomenėms leisti pasinaudoti visomis joms mūsų šalies teisės aktais suteiktomis galimybėmis ir atsiverti glaudžiam bei kūrybingam bendradarbiavimui su valstybe.

Manau, kad šios problemos imtis ir padėti ją galutinai išspręsti turi didesnis būrys žmonių. Todėl į šios dienos susitikimą su tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis prie apskritojo stalo pakviečiau politikus, intelektualus, akademinės bendruomenės atstovus. Tikiu, kad Jūsų mintys ir diskusijos prisidės prie valstybės ir tradicinių religinių bendruomenių santykių problemų sprendimo.

Dar kartą sveikinu čia susirinkusius ir linkiu prasmingų diskusijų.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti