Lietuvos Respublikos Prezidentas
Prezidento veikla Prezidento institucija Prezidento šeima Spaudos centras



Prezidento darbo kalendorius Prezidento darbo kalendorius
Detalūs kontaktai Kontaktai
Paieška Paieška
Spausdinti spausdinti
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2009 metų Vasario 16 dieną Valstybės atkūrimo dienos minėjime Nacionaliniame operos ir baleto teatre
2009-02-16  

Brangūs Lietuvos piliečiai,

Sveikinu Lietuvą ir visus jos žmones šios iškilios šventės proga.  Šiandien ypatinga diena, kai ir vėl vartome Vasario 16-osios istorijos puslapius, žavėdamiesi šviesių asmenybių pasiaukojimu ir tikėjimu Lietuva. Jų idealizmas, tvirta valia siekti nepasiekiamo iš griuvėsių pakėlė mūsų valstybę ir jos kūrybai sutelkė šimtmetinės okupacijos išvargintą Tautą. 

Ką tik sugiedojome Vinco Kudirkos Tautišką giesmę, raginančią Lietuvos sūnus iš praeities semtis stiprybės. Neseniai, minėdami  šio nepaprasto žmogaus šimtas penkiasdešimtąsias gimimo metines, turėjome progą prisiminti jo gyvenimą, kupiną didelių pavojų,  prislėgtą sunkumų. Ir kartu prisiminėme, kiek jis sugebėjo nuveikti, tartum žarija, kurstydamas valstybės atkūrimo idėją.

Tai -- asmenybė, kurios darbai ir laikysena ne vieną būsimąjį Vasario 16-osios Akto signatarą žadino dvasiniam ir tautiniam atgimimui. Jis, matydamas imperijos galybę, lietuvių tautos nuovargį bei nepasitikėjimą pasauliu ir pasaulio nepasitikėjimą Lietuva, kreipė žvilgsnį į ateitį ir tikėjo idealo pranašumu prieš vadinamąją realybės politiką.

Atvirai keldamas klausimus, atvirai abejodamas, atvirai kritikuodamas. Čia noriu pabrėžti: ne vien kritikuodamas, bet prisiimdamas savąją atsakomybės dalį, siekdamas supratimo bei solidarumo ir įsipareigodamas veikti kartu.

Todėl Varpas ir šiandien tebėra intelektualaus ir kartu atviro leidinio etalonas, primenantis Sąjūdžio laikų Lietuvos spaudą. Štai tokios kudirkiškos kritikos itin pasigendu šiandien. Ne piktdžiugiškos, nihilistinės, besityčiojančios iš mūsų pačių valstybės ar atskirų žmonių, o skatinančios blaiviai vertinti situaciją ir ieškoti atsakymų į klausimus.

Tai liečia mus visus – šalies šviesuolius, inteligentiją ir valdžios vyrus, tarnautojus ir darbininkus, pareigūnus ir studentiją. Nuoširdžiai pritariu vieno literatūros tyrinėtojo pasakytiems žodžiams, kad ,,sunkiausiai išmokstama Kudirkos pamoka – jaustis oria tauta, patikimai įveikusia baudžiauninko kompleksus ir minios instinktus”. Ar mes esame įveikę baudžiauninką savyje? Savo baimes, nepasitikėjimą, įtarumą? Juk savigriova, perdėta savinieka tikrai neveda į pažangą, netarnauja tautos ir valstybės gyvenime.

Taip, ne viskas priklauso vien tik nuo mūsų, ir pasaulyje esama globalių problemų, nuo kurių Lietuva niekur nepabėgs. Neretai mūsų valstybės interesai net Europai nelengvai suvokiami, atrodo ne itin svarbūs. Tačiau jie aktualūs mums, mūsų dabarčiai ir mūsų ateičiai.

Nėra didesnės ir pavojingesnės krizės, nei tautinės ambicijos stoka, dėl kurios Lietuva neišsprendė daugybės tikrai įveikiamų problemų ir prarado šimtus tūkstančių emigravusiųjų. Ambicija čia vadinu ne ksenofobijos apraiškas ar minios drąsą daužyti langus. Tai, mano nuomone, taip pat amoralu, kaip ir valdininkų arogancija, užsispyrimas nepripažinti padarytų klaidų.

Mums pakanka galių kurti ne vien savo asmeninę, bet ir bendrą šalies, tautos gerovę. Tam reikia atsikratyti išankstinių baimių, nepasiduoti destrukcijai, kritiką paversti konstruktyviu dialogu. Nekapituliuoti prieš blogį – politinį, moralinį socialinį, o priešintis jam tiesos žodžiu, viešumu, atsakomybės etika grįsta laikysena ir darbais.         

Toks siekis – negriauti savo tautos ir valstybės iš vidaus – šiandien TURI TAPTI mūsų bendra veiklos programa. Mūsų istorijoje pakanka įrodymų, kad vienijanti bendra vizija, kad ir kokia idealistinė ar nereali atrodytų, - yra įgyvendinama. Tai visada rūpėjo ir Vincui Kudirkai, kuris klausė, ar vienijančio tikslo, vizijos, solidarumo ir drąsos neturinti bendrija gali tapti laisva tauta? Vertėtų prisiminti ir Kudirkos tyrinėtojo bei sekėjo Vytauto Kavolio klausimą: ,,Ar mechaninė žmonių sankaupa, neturinti bendro supratimo, kas yra padorumas ir niekšybė,  bendro žodyno ir save aktyvuojančios jėgos veikti viešojo gėrio vardan, -- ar ji gali vadintis visuomene?“
     
Gerbiamieji,

Valstybės atkūrimo dieną švenčiau esant įvairioms gyvenimo situacijoms, kartais tokioms, kai grėsmės mūsų valstybei ir tautai atrodė gyvybiškai pavojingos. Tačiau kartu su bendraminčiais vis tiek tikėjome istorijos teisingumu, ir ši viltis pasirodė stipresnė už kritiškąją realybę.     

Šiandien prisimenu dar vieną Vasario 16-osios Aktą, nuo kurio pasirašymo sukanka lygiai šešiasdešimt metų. 1949-aisiais Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba Valstybės atkūrimo dieną minėjo mirtinos grėsmės akivaizdoje. Nė vienas šios Tarybos narių nemirė savo mirtimi – visi sulaukė žiauraus okupantų keršto ir represijų. Tačiau jų tikėjimas pratęsė nepriklausomos Lietuvos idėją pavergtame krašte gyvenusių žmonių sielose. Jų žygis vedė į tautinį atgimimą, į Kovo 11-ąją.

Mums labai reikia kudirkiškosios stiprybės šiandien, kai Lietuva ir visas pasaulis gyvena globalinės finansų krizės, kokios nematė mūsų karta, akivaizdoje. Kai niekas neturi išbandytų priemonių jai sutramdyti. Bet mes turime išbandytų būdų, kaip gyventi ir veikti esant sunkiai situacijai, kaip rasti sprendimus. Tai -- ne techniniai būdai,  tai moralinė laikysena.

Tokios laikysenos pavyzdys mums gali būti Vincas Kudirka. Silpnos sveikatos gydytojas, dirbęs gilioje carinės imperijos provincijoje ir gyvenęs pagal aukščiausią moralinį imperatyvą – daryti viską, ką gali, kad gyvenimas būtų kilnesnis ir šviesesnis. Būtent tokios laikysenos idealus jis ir išdėstė Tautiškoje giesmėje.

Pasisemkime stiprybės iš tų mūsų žmonių, kurie lageriuose dalijosi paskutiniu duonos trupiniu, iš tų, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus, iš tų, kurie Sausio 13-ąją plikomis rankomis sustabdė tankus, iš daugelio mūsų žmonių kasdienio gerumo. Pasisemkime stiprybės iš daugelio žmonių žinojimo, kad gyvenimo kokybę lemia ne pinigų kiekis, o žmogiškasis solidarumas.

Šiuo metu Lietuvai itin reikia stiprybės, kylančios iš tiesos ir šviesos. Atraskime jos savyje. Ir susimąstykime, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, įsipareigodami tautai, valstybei, kultūrai ir visuomenei. Juk visi mes esame LIETUVA, o Lietuva – tai MES.

Tikiu, kad Vinco Kudirkos sukurta Tautiška giesmė – mūsų himnas, skambės per amžius vaikams Lietuvos.

Ačiū.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas
© 2006–2009 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija | Kontaktai | Apie netikslumus prašome pranešti